Kartais nusikalstamų veikų aukos jaučia stiprų pyktį ir net neapykantą nukreiptą į nusikaltusįjį. Tai dažnai sukelia keršto troškimą, o jis gali atskleisti mūsų asmenybės puses, apie kurias net nežinojome. Svarbu atskirti realybę ir fantazijas, bet taip pat svarbu savęs nekaltinti dėl tokių minčių.
Pyktis yra visiškai normali reakcija, ji dažniausiai nuslūgsta, kai po praeina daugiau laiko nuo nusikalstamos veikos, nuo jos atsitraukiame.
Gana įprasta, kad nusikalstamos veikos aukos neigia ar bando užgniaužti mintis ir prisiminimus apie tai, kas nutiko. Taip bandoma susidoroti su stipriomis neigiamomis emocijomis, kurios kyla po įvykio. Visgi, vėliau, be išimties ateina momentas, kai tenka prisiminti tai, ką buvo stengtasi pamiršti. Tokių prisiminimų atkūrimas gali būti sudėtingas ir gali sukelti stiprių emocinių reakcijų.
Būtent todėl gan įprasta, kad krizę išgyvenantys žmonės nuolatos jaučia pyktį, kadangi susitaikymas su išgyventu įvykiu dažniausiai yra ilgalaikis procesas.